Skip links

Ingridos sėkmės istorija

Ingridos sėkmės istorija

Šiandien pristatome dar vieną sėkmės istoriją ir kalbiname Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus profesijos mokytoją Ingridą Alkevičienę.

Ingrida, pasidalinkite prisiminimais, kokią profesiją įgijote Marijampolės PRC ir kokios aplinkybės lėmė šį pasirinkimą?

Esu kilusi iš Vilkaviškio, gyvenimas taip susiklostė, kad mokslus pasirinkau Kudirkos Naumiesčio skyriuje. Norėjau mokytis operatorės-laborantės specialybės, bet tais 1989 metais buvo renkama pirmoji virėjos specialybės grupė. Tad pagalvojau: man labai patinka gaminti valgyti, tad gal pagilinsiu šias žinias, įgysiu praktinių įgūdžių. Taip 1992 metais įgijau vidurinį išsilavinimą ir virėjos-operatorės-laborantės specialybes.

Labai džiaugiausi, kad galima baigti ir vidurinę mokyklą, ir kartu įgyti net 3 specialybes.

Žinome, kad mokslus tęsėte. Į kokias naujas profesijos kryptis gilinotės?

1992 metai buvo tokie, kad nebuvo daug darbų, gal ir aš nelabai norėjau dirbti, bet labai norėjau mokytis. Tuo metu labai norėjau būti policininke, tad stojau į Policijos akademiją, bet nesėkmingai. Tada galvoju: sostinė nepriėmė, reiktų kur nors arčiau namų rasti mokyklą, taip sugalvojau stoti į Smalininkų aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Joje įgijau buhalterinės apskaitos ir sekretorės-mašininkės profesijas. Mano pirmasis darbas buvo sekretorė. Dirbau, kol sukūriau šeimą. Dažnai susidurdavau su įvairiais socialiniais reikalais, tad išdirbusi 10 metų, nutariau išbandyti save socialinio darbo srityje. Direktorės paskatinta įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą, kuriame baigiau Socialinio darbo specialybę. 15 metų dirbau socialinį darbą, kurį be galo mylėjau ir dabar tebemyliu. Kaip sakoma, geriausia mokykla yra pats gyvenimas, taip ir aš vis gilinu savo įgūdžius įvairiuose seminaruose, kursuose, mokymuose iki šiol.

Šiuo metu esate Marijampolės PRC Kudirkos Naumiesčio profesijos mokytoja. Žvelgiant jau iš mokytojos perspektyvos, įvertinkite, kaip per tuos metus, kai pati buvote mokinė, o vėliau tapote mokytoja, pasikeitė Centras, mokymosi aplinka?

Lyginant anksčiau ir dabar atrodo, kad tai būtų skirtingos epochos. Kitais metais bus 30 metų, kai baigiau šį centrą, tačiau dabar centras visiškai neatpažįstamas gerąja prasme. Tiek daug galimybių suteikiama šiandienos moksleiviams, kad mums buvo galima tik pasvajoti. Tokia pasiūla perspektyvių profesijų, jų pasirinkimas kartu su pagrindiniu ugdymu, atsižvelgiama į kiekvieną moksleivį. Mokiniai turi galimybę atskleisti savo potencialą tiek formaliajame, tiek neformaliajame ugdymosi procese. Nesakau, kad tada buvo blogi mokytojai, gerbiu juos už jų indėlį, bet šiandienos mokytojai visai kitokie, jie, tikra ta žodžio prasme, antri tėvai vaikams.

Džiaugiuosi savo dabartiniu kolektyvu. Kadangi čia aš naujokė, kyla daug klausimų, bet darbuotojai niekada neatsisako pagelbėti, patarti, pasikalbėti. Tariu Jiems AČIŪ už šiltą ir malonų sutikimą.

Daug bendraujate su jaunimu, pasidalinkite patirtimi, kas labiausiai motyvuoja jaunimą? Kokią profesinio mokymo naudą įžvelgiate?

Dabar tenka nemažai bendrauti su jaunimu, tad įžvelgiu tokią tendenciją – jiems didžiausia motyvacija yra tada, kai tu esi su jais nuoširdi, tikra, be jokių išankstinių nusistatymų, be kaukių, priimi juos tokius, kokie jie bebūtų. Tada bendravimas yra produktyvus. Savo socialinius gebėjimus pritaikau ir pedagoginiame darbe, o produktyviausias darbas būna tada, kai dirbama komandoje. Svarbu išsikelti tikslą gyvenime ir jo siekti. Profesijų galima įgyti įvairiausių, ir jos bus labai naudingos ateityje, nes be profesijos mes negalėsime realizuoti savęs kaip asmenybės. O dar svarbesnis dalykas gyvenime – išugdyti vaiką-moksleivį būti ŽMOGUMI.

 Pabaigai, pasidalinkite įsimintina, o gal linksma istorija iš mokymosi arba mokymo patirties Marijampolės PRC.

Dar per mažai laiko praėjo, kad galėčiau papasakoti įsimintiną ar linksmą istoriją iš mokymo patirties. O kai mokiausi, tai visokių istorijų buvo, gal jau kitas ir pamiršusi…

Labai mėgau kūno kultūros pamokas ir turėjome nuostabų mokytoją. Jis mums kaip tėvas buvo, ir paauklėdavo, ir pamokydavo, ir pajuokaudavo, tiesiog, labai pozityvus ir geras mokytojas. Vieną žiemą mes turėjome slidėmis šliuožti, nedaug tada mūsų dalyvavo, gal kokios 4 ar 5 merginos. Kas mokėjo, kas nemokėjo, bet vis tiek turėjome tai daryti. Tai buvo privaloma pamoka, ir mes turėjome išmokti slidinėti. Taigi, susiruošėme į nedidelę kelionę su slidėmis, be mokytojo, lyg ir neblogai mums sekėsi, bet nutiko taip, kad visos mes tas slides sulaužėme – ar kojos susipynė, ar kas ten nutiko, gerai neatsimenu, bet faktas tas, kad slides sulaužėme. Tada mes dar jaunos, padūkusios buvome ir mums buvo labai juokinga. Mes tas slides po pažastimi ir parsinešėme, besijuokdamos. Pasitiko mus linksmas, kikenančias mokytojas, bet kai pamatė, kas nutiko, gavome pylos, aišku, „moralai“ ilgiausi.. Tada mums juokai pasibaigė, galvojom, kad mus iš mokyklos pašalins. Aišku, viskas baigėsi laimingai, bet tai buvo pamoka visam gyvenimui, kad reikia būti atsakingam už viską, nesvarbu, ar tai tavo, ar ne tavo daiktas.
Pabaigai, pajuokausiu – jei ne ši mokykla, gal būčiau nesutikusi savo vyro, kuris taip pat baigė šią mokyklą.
Gera buvo mokytis Marijampolės PRC Kudirkos Naumiesčio skyriuje.
Tokia tad ta mano sėkmės istorija.

Return to top of page