Ritos sėkmės istorija

Savo sėkmės istoriją pasakoja Marijampolės profesinio rengimo centro mokinė Rita Žilionienė.
Mano istorija atitinka šį pavadinimą. Tai apie mano emocijas, norus, svajones. Galbūt kitiems tai paprasta istorija, eilinis gyvenimo tarpsnis, bet čia ne apie kitus, čia apie mane. Pradėsiu nuo to, kad man penkiasdešimt septyneri metai ir aš įstojau į Marijampolės profesinio rengimo centrą bei pasirinkau ikimokyklinio ugdymo pedagogo padėjėjo specialybę.
Aštuoniolika metų gyvenau ir dirbau Airijoje, bet visą tą laiką norėjau grįžti namo, į Lietuvą. Prieš trejus metus taip ir padariau, susikroviau lagaminus ir parskridau. Mėnesį pailsėjusi pradėjau ieškoti darbo, neslėpsiu, daug kur netiko mano amžius, buvau per sena. Nors Airijoje atvirkščiai, kuo vyresnis esi žmogus, tuo labiau tavimi pasitiki, vertina.
Po pusės metų nesėkmingų darbo paieškų giminaitė paprašė prižiūrėti berniuką, vėliau ir mergaitę. Tada aš supratau, ko aš iš tikrųjų noriu- noriu dirbti su vaikais, kad man tai labai patinka, gera žaisti su jais, gera kažką parodyti, išmokyti. Bet norėjau pati tobulėti, siekti žinių ir būti savo darbo profesionalė. Esu toks žmogus- turiu atlikti viską tobulai. Supratau, kad tam reikės specialistų patarimų, pamokymų. Taip prasidėjo mano paieškos, kur galėčiau gauti žinių. Dvejus metus skambindavau į Vilnių, Kauną, Marijampolės užimtumo tarnyboje klausinėjau, gal jie organizuoja kursus, ieškojau internete specialybės, kuri būtų susijusi su vaikais. Stebėjau visus formalius ir neformalius mokymus, bet tinkamų darbui su vaikais taip ir neradau. Ir tuo pačiu metu, aišku, nešiojau ir siųsdavau savo gyvenimo aprašymus į visus Marijampolės darželius.
Vieną dieną sulaukiau skambučio, kur man pranešė, jog Marijampolės profesinio rengimo centras organizuoja tokius mokslus (visi mano giminės ir draugai žinojo mano šitą didelį norą, todėl iš karto man ir pranešė).Labai apsidžiaugiau, bet ir nerimavau- ar priims dokumentus, nes buvo daug norinčių, ir galvojau, kad mokslas tik jaunimui.
Ir štai, jau pusmetis, kai aš čia mokausi ikimokyklinio ugdymo pedagogo padėjėjo specialybės. Dėstytojai nuostabūs, tolerantiški, supratingi. Mes gi suaugę mokiniai, turim ir problemų, ir jaunų mamyčių, kurių vaikučiai kartais suserga, bet visą laiką išklausytos, atsiskaityti galime mums palankiu metu, nes dėstytojai išklauso ir padeda susitvarkyti su iškilusiomis problemomis. O kiek žinių gauname, padrąsinimų, pagyrimų, net žaidimus žaidžiame, kurių prireiks darbui su vaikučiais.
Neslėpsiu, vienu metu susimąsčiau: o kas toliau, mokslai tai baigsis, o ar darbą susirasiu?
Po mėnesio dėstytoja Onutė Misiukevičienė pakvietė savanoriauti Dienos centre ,,Suvalkijos Saulytės“, už ką aš esu be galo dėkinga. Man taip patiko, kad neliko abejonių ir galutinai supratau, kad tikrai noriu dirbti šitą darbą. Į Dienos centrą ėjau kiekvieną dieną, nes man buvo gera, o taip pat buvo didelis noras pažinti vaikučius su specialiaisiais poreikiais.
Ir po dviejų savanoriavimo mėnesių gavau net du darbo pasiūlymus. Po trejų metų, praleistų Lietuvoje, išsipildė mano svajonė- aš Dienos centro ,,Suvalkijos Saulytės“ užimtumo specialistės pareigose.
Spėju visur- ir dirbti, ir mokytis. Tariu didelį AČIŪ Marijampolės profesinio rengimo centrui, ypatingai Onutei Misiukevičienei, Dienos Centrui ,,Suvalkijos Saulytės“, kad manim patikėjo, kad man suteikė galimybę , nors diplomą dar gausiu tik pavasarį.

 

/*54745756836*/